Vincas Mykolaitis - Putinas

Altorių šešėly

Nota

So this book... hmm lol.

The first part shows the church influence, affect over the protag, perhaps why he views love the way he does, and the inner workings of the church. The work spends on reflections way too much, but it also makes you feel like you are struggling alongside the protag. Looking back at the whole book its like you lived another life through a person and their trauma.

The second part had questionable themes and views of women from other characters than protag, but it also provided rounded personas even tho they literally beg "plz I have a heart too" in the dialog, at least the bad parts seemed like an attempt at discussion. The characters sometimes contradict what they previously said, but it might be intentional. If there was an argument for priesthood, the book also provided contraarguments a lot. The nature descriptions were nice.

Wow, this book might be okay af- 

No. If the first parts left you confused about how the women are written, the third one slams you in the back and begs you to reconsider throwing it in a fancier, more flamable container labelled exclusively for hot garbage.

The protag makes a very odd flex since it seems that he wants to view "women" as human, but then fails to do so at the same time. Also he's a love guru now :)) ! Love and romance, particularly loving a woman is a big theme, but the protag barely gets his barebone romance beliefs challenged or confronted, only encouraged. One page in particular is acid :)) The protag blames the women for how he is and speaks on their behalf and his love interest entertains his thoughts, girl this is supposed to be the part where you run, but I guess it's the same girl who didn't care for marriage and then had to get married with protag or else, she's not very consistent, is she? There's a similar questionable romance plot as in part 2, except its now way worse, he was a bit of an ass previously, but now it's on a whole another level, he is two timing and lying :)). His dreamy poetry and fragile heart tho.... what a ladykiller (literally)  :))

I love how women in this book magically understand his actions and bear with his bs like saints.

Motherhood fixes the sins of a woman :)) Well said protag, I bet your dead friend is comforted by this hot take about mothers. Afterall, protag constantly points out that parents cant do no wrong to others while his parents contribute to him not getting out of church :)) The whole plot of him getting a chance to talk with his friend's son and doing so bare minimum for them while he noticed what a bad situation they are in , love it.

When he looks at a crowd he sees white breasts... lol, charming way to describe your fans or oftentimes your depressed friend who needs help instead of you trashtalking her in your horny daydreams. I love how he cares so little about his friend's son dying and just says "live, laugh, love" At least you can say that the lack of care is intentional because the woman finally offed herself, honestly good for her getting out of this book, but still the road to get there wasnt well executed, he really lacked proper reflection on it.

I am disappointed.

Gerda Šalengaitė

** spoiler alert **
           Ši apžvalga bus labiau monologas apie Liudo Vasario veikėją, o ne siužeto nagrinėjimas, nes ką ten nagrinėti, kai siužetas toks niekinis, nors knyga tokia stora. Ir atsiprašau visų, kurie myli šitą knygą ar jiems ji yra mėgstamiausia, nes meilių žodžių čia nebus.

Kaip ir dauguma kitų, šią knygą pirmą kartą perskaičiau vasarą brieš abitūrą. Ir, kaip daugumai kitų, skaitymas truko neišpasakytai kankinančius tris mėnesius. Dažniausiai storas knygas aš perskaitau palyginus greitai. Bet kai nekenti pagrindinio veikėjo, ta neapykanta labai apkartina skaitymą.

Dar prieš pradedant gilintis į Liudą Vasarį, noriu pabrėžti, jog nemanau, kad šita knyga yra prasta ar neskoninga. Dar nenusprendžiau, ar Vincas Mykolaitis Putinas čia rimtai save aprašė, ar tik norėjo pasijuokti iš tuštybės. Ir dar - tos asmenybės "tobulėjimo" temos neliesiu, nes mano manymu, Liudas Vasaris neturi jokių character arcs ir, švelniai pasakius, jo arka yra plokščia.

Taigi Liudas Vasaris prieš savo valią tampa kunigų, o taip nori moters, kad jam net bloga papilvėj darosi. Galiausiai jis sutinka savo svajonių merginą plius dar bonusas, nori kurti eilėraščius, tad nusprendžia mesti kunigystę po dvidešimties dvasinės ir mentalinės nelaisvės metų.

Būtent toks jausmas ir buvo skaitant knygą - tarsi tai būtų dvidešimt mentalinės nelaisvės metų, nors man tai tebuvo trys mėnesiai.

Visų pirma, Liudas Vasaris yra bailys, jis bijo prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už savo kūrybą. Jam TAIP rūpi, ką pagalvos kiti, apie tai, ką ir kaip jis rašo, kad net koktu. Dėl kunigystės, tai jis net neišdrįso pasipreišinti savo tėvams, kurie liepė jam tapti kunigu. 

Na gerai, tarkim jis buvo labai drovus, labai geras, nenorėjo įskaudinti savo tėvų, todėl pasiliko. Tada išvyko į užsienį, kur praleido dešimt metų ir grįžo "jau visai kitas žmogus". Bet man pasirodė ne taip. Kai grįžo į Lietuvą, Liudas Vasaris jau šventė trisdešimt savo pavsarėlių, bet elgėsi, galvojo ir vertino kitus žmones taip, tarsi jam vis dar būtų devyniolika. Kažin, ar verta kalėti apie tai, kaip žiauriai jis pasielgė su Liuce dar prieš išvykdamas - tik nebematė jos kelis mėnesius, iškart puolė baronienei į glėbį, tikra kekšystė, ne kitaip, visai savo majesty nebesulaiko. Bet grįžtant prie s u a u g u s i o Liudo. Parvažiuoja jaunas kunigas namo, tik kažkaip Dievas jam nedraugas, svarbiau paklausyt pliotkų apie moteris ir mintyse jų dar nesutikus jau įsivaizduoti, kaip jos atrodys - čia Auksės variantas. Bet dar geriau būtų mintyse iškolioti savo buvusią meilę Liucę, nes ji jau ištekėjo, susilaukė vaiko ir dėl to dabar yra "nebegraži", "nepatraukli", "nebe pirmos jaunystės". Atsiprašau, Liudai, bet ar tu matei save veidrodyje? Galiu lažintis, kad tavo galva jau tuoj bus plika kaip virtas kiaušis.

Taigi mane turbūt labiausiai ir erzino tai, jog Liudas į visas "mylėtas" ir "mylimas" moteris žvelgia kaip į daiktus, matuoja jų naudą ir vertę atsižvelgdamas į jų grožį. Matyt taip darė VMP. Bet kas aš, kad teisčiau kitą rašytoją. Vis dėlto baisiausias buvo Liucės savižudybės epizodas, ne pati savižudybė, o tai, jog Liudas nepastebėjo, kaip jo bjauri sena draugė po sūnaus mirties grimsta į neviltį. (Nekalbėsiu apie tai, koks abejingas jis buvo savo krikšto sūnaus mirčiai, man kiekvieno vaiko žūtis, nesvarbu, pažįstu jį, ar ne, yra tragedija, bet čia juk Pavasarėlis, jam juk viskas leidžiama.) Jis pasinaudojo ja kaip kekše, melavo ir jai, ir Auksei, o kai Liucė jam rodė labai aiškius pavojaus ženklus, kuriuos rodo tik jau į visišką depresiją įklimpęs žmogus, kunigėlis visiškai nieko nepastebėjo. Jis buvo toks susitelkęs į save, į savo rašytojiškąjį stotą, jog nepastebėjo, kad jo kažkada mylėtoji moteris miršta (!). 

Galų gale Liudas atsisako kunigystės ir vedą Auksę. Labai aišku, kad vaikų jis nenori ir kad nė vienos moters - nei baronienės, nei Liucės - jis iš tiesų nemylėjo, tai kaip gali būti tikras, jog iki grabo lentos mylės Auksę..?

VMP išteisinimas: nenoriu niekaip įžeisti Vinco Mykolaičio Putino atminimo, manau, kad jis tikrai nuostabus poetas, mane ypač sužavėjo vivos plamgo mortuos voco, aš labai tikiuosi, kad jis ir norėjo Vrasarį padaryti tokį, koks jis man pasirodė. Jie ne... na, tada tegul Putinas lieka prie poezijos, o prozą palieka mums.

Kodėl dvi žvaigždutės? Nes visi tik ir kalba, kaip mėgsta šią knygą, taigi aš būčiau tikra ragana, jei duočiau tik vieną.

Altorių šešėly

Reviews

Highlights